(išvertė Rima Rutkunaite)
(Pareiškimo lietuviškame vertime palikti originalūs terminai pagonis, pagonybė, tačiau apskritai tokiu atveju lietuvių linkstama vartoti pavadinimą Prigimtinė religija, Lietuvoje tai senasis baltų tikėjimas.)
Kas mes esame
Pagonybė yra dvasinės praktikos būdų, kildinamų iš priešistorinių laikų protėvių religijų visame pasaulyje, visuma. Kaip aiškina Pagonių federacija, pagonybė apima politeistines ir panteistines gamtą garbinančias religijas, dažniausiai sujungdama visų lyčių dievybes, pagarbą protėviams ir santarvės su mūsų Žeme išaukštinimą. Šis pareiškimas nėra skirtas aptarti įvairioms pagonybės pakraipoms, bet pabrėžtina, kad mes, jį pasirašiusieji, gyvybę ir gamtiškumą laikome šventais. Taigi, pagonybės idėja skatina mus gyventi pagal darnos su mūsų didingosios Žemės dėsniais nuostatas.
Gamta yra šventa
Mes priimame, pripažįstame ir laikome savastimi gamtos šventumą, nors kiekvieno mūsų santykis su gamtos pasauliu gali ir nesutapti. Pripažįstame, kad gamta apima žmoniją su visa planeta, todėl nesame nei aukščiau gamtos, nei galime iš jos išsiskirti. Pripažįstame senovės mokymą, kad artimumas gamtai suartina žmones ir tarpusavyje ir priartina juos prie visa, kas gyva; o jei gyvename išsiskirdami iš gamtos, menkiname galimybę įsijausti ir į save, ir į kitus. Todėl mes teigiame, kad privalome gyventi tik kaip neatsiejama gamtos dalis.
Esame gamtos visumos dalis
Pastaraisiais dešimtmečiais daugumą dabartinės pagonybės religijų pabrėžia, kad žmonijos veikla supriešina ją su likusiu gamtos pasauliu. Daugybė mūsų protėvių suprato tai, ką dabar patvirtina ir moksliniai tyrimai, ir nuolatos besiplečiančios mūsų žinios apie visatą – kad Žemės biosfera gali būti aiškinama kaip vieninga ekosistema ir kad visos Žemėje egzistuojančios gyvybės rūšys yra tarpusavyje susijusios.
Patys atomai, iš kurių esame sudaryti, mus sieja su visa visata. Mumyse esantis vandenilis – didžiojo sprogimo pasekmė, kiti gyvybei palaikyti būtini atomai buvo išlydyti senųjų žvaigždžių degimo žaizdruose. Be atomų, su Žeme mus sieja gyvybės molekulės, rodančios, kad mes negyvename „ant Žemės“, kaip užklydę svetimšaliai, o esame Žemės savastis, kaip jos ir jos ciklų savastis yra ugnikalnis ar upė.
Mes esame žemė per anglį, azotą ir fosforą, iš kurių kadaise susidarė mūsų kūnai ir pradėjo savo egzistenciją kalnuose. Mes esame oras, kurį iškvėpdami maitiname medžius ir žolę, o o su kiekvienu įkvėpimu imame jų dosniai dovanojamą deguonį. Mes ugnis, nes deginame Saulės energiją, kurią gaudo ir perduoda mums augalai. Mes esame vanduo, nes mūsų kraujagyslėmis, mūsų ląstelėmis prateka vandenynai to paties vandens, kuris girdė dinozaurus.
Mes meilės ir šeimos saitais esame susieti su savo giminėmis, o per juos ir su visa žmonių gimine. Mūsų giminės medis siekia kur kas toliau nei žmonijos kilmė ir apima visus žinduolius, visus gyvūnus, visą Žemės gyvybę. Visa Žemė yra besivienijanti neaprėpiama ir džiaugsminga mūsų giminė.
Šiuos saitus mes jaučiame savo dvasia. Gyvojo visatos audinio gijos pasiekia mūsų širdis, persipina mūsų gamtiškoje būtyje ir įaudžia mus į dvasinę vienovę. Esame Žemės gyvenimo dalis, todėl mums rūpi visų jos kūno dalių sveikata. Daug žmonijos veiklos pažeidžia to kūno dalis, ir mes sutelkiame savo dėmesį į jas. Iškirsti atogrąžų miškus yra tas pats kaip nupjauti sveiką koją ar ranką. Iš tikrųjų jie dar svarbesni gyvybei nei koja ar ranka, nes jie yra mūsų planetos plaučių dalis. Taip pat mums rūpi ir vandenys, žemės, mūsų oras, mūsų biosferos įvairovė. Taip elgiamės gerbdami savo protėvius, rūpindamiesi savo dabartiniu gyvenimu ir iš meilės savo ateities kartoms. Todėl visa, kas pažeidžia Žemės kūno gyvybingumą – ir visuotinis atšilimas, ir teršalai, ir rūšių nykimas – yra mūsų dvasingumo ir etikos dalykas.
Mes esame Žemės savastis, o Žemė yra mūsų savastis.
Kaip mes pažeidžiame ekosistemą
Žmonijos veiksmai iš pagrindų keičia gyvybės audinį, į kurį įpintos ir mūsų gijos, ir kelia pavojų daugybei rūšių, kartu ir Homo sapiens. Žala įgauna įvairius pavidalus. Prarandamos augimvietės, nes auga vartojimas. Vien tik miškų kirtimas kasmet pakenkia 150 tūkstančių kvadratinių kilometrų – Japonijos dydžio plotą, arba kas minutę plotą, prilygstantį 24 futbolo aikštėms.
Visuotinis atšilimas, kurį sukelia šiltnamio efekto dujos, jau pakėlė jūrų lygį, padidino vandenyno rūgštingumą, potvyniai ir sausros tampa vis didesni ir dar šiame šimtmetyje su nerimu laukiama baisesnių padarinių. Be to, matyti žala ir plonėjant ozono sluoksniui. Mūsų veikla nepaliaujamai ir netaupiai eikvojant žaliavas – mineralus, maisto šaltinius ir geriamą vandenį – paveikė ir padidino taršą. Atrodo, kad prie šitos žalos ateityje teks pridėti ir daugiau veiksnių, kai sužinosime apie žmogaus veiklos mūsų pasaulyje padarinius.
Ką galime padaryti
Kadangi Žemė sugeba išsigydyti pati, mes privalome liautis jai kenkę ir leisti jai atsigauti. Tačiau nėra taip paprasta, kai atrodo. Ne taip lengvai išardoma mūsų visuotinė išnaudojimo sistema.
Dabar mes galime imtis tam tikrų veiksmų. Labai svarbu, kad kiekvienas žmogus, kiekviena bendruomenė, tauta kruopščiai apskaičiuotų, kas apskritai pagerintų padėtį. Techniniai sprendimai neturėtų būti priimami nepareiškus politinės valios, o privaloma politinė valia turi atitikti esmingiausias vertybes, pačią mūsų žmogiškumo sampratą, žmogiškumo sąsajas su pasauliu. Šitokį atitikimą mes laikome savo dvasiniu imperatyvu.
Tai išbandymas mums visiems. Kiekvieno atskiri veiksmai yra būtini, bet jų neužtenka. Todėl turime kurti tikros ekologinės pusiausvyros gyvenseną. Netiks pastangos rasti būdą, kaip „išlaikyti“ dabartinį vartojimo lygį ar stengtis „išlaikyti“ jau nepasiteisinusias ekonomines ar politines sistemas. Iš tiesų ekologinės pusiausvyros kultūros kūrimas reiškia, kad reikia keisti pirmenybės ir išnaudojimo sistemą, kuri kelia grėsmę mūsų ateičiai, į simbiotinės partnerystės sistemą, kuri pagelbėtų mūsų ekosistemai. Turime į savo darbotvarkę įtraukti ekologinę pusiausvyrą užtikrinančio vietinio ūkio skatinimą ir per jį keisti savo maisto sistemą, taupiau ir humaniškiau padalijant išteklius, garantuojant, kad žmonijos populiacijai nebus teikiama pirmenybė prieš mūsų planetos pajėgumus ir bus leidžiama imtis savanoriškos gimimų kontrolės, o moterims suteikiamos lygios teisės siekti išsilavinimo ir darbo.
Bet kuri ekonominė ar politinė sistema, skatinanti Žemės ir žmonių išnaudojimą, turi būti suardyta ar iš esmės pakeista. Tai liečia bet kurią begaliniu augimu pagrįstą sistemą. Turėtume naudotis ne linijine, o uždaro ciklo sistema. Vadinasi, turime trauktis nuo vienkartinio naudojimo skatinimo ir pirmenybės prie atsinaujinančių išteklių naudojimo ir pirmenybės, kada visi gaminiai kuriami ilgam, gali būti pataisomi, o pasibaigus naudojimui nesunkiai perdirbami ar kompostuojami. Ateities ekologinio atsinaujinimo ekonomika būtų vienintelė itin sutrumpinanti kelią nuo gaminio iki vartojimo ir šalutinių produktų perdirbimo.
Reikia pabrėžti, kad būtini esmingesni ir išsamesni pokyčiai. Iš esmės mes įsitikinę, kad yra neišvengiama dvasingumo kaita, duosianti pradžią apskritai naujiems žmonijos ir kitų Žemės rūšių santykiams. Mes, pagonys, tikime galintys padėti įsivaizduoti ir kurti ateitį, kurioje žmonija gyvens kur kas darniau su visa planeta. Savo maldomis, darbais, savo veikla, savo kasdieniniu gyvenimu siekiame prisidėti prie didesnės darnos. Manome, kad pripažindami sąsajas su Žeme savaime jau išsiskiriame ir išsakome savo esmę. Pagonys gali prisidėti prie aplinkos puoselėjimo savo mokymu, kad esame Žemės gyvastingumo dalis, kviesdami į savo apeigas ir šventes, kurios skatina mūsų tarpusavio ryšius ir jungtis su visu gyvuoju pasauliu, diegdami atsakomybės už savo elgseną ekosistemoje pojūtį ir visu tuo kurdami kultūrą, kuri išlaikytų ir dabartinę žmonių visuomenę, ir ateinančias kartas.
Pasirašydami mes įsipareigojame panaudoti savo galimybes ir išteklius puoselėti tokią politiką ir veiklą, kuri skatintų ypač reikalingus pasaulyje pokyčius. Mes ir toliau mokysime savo bendruomenių narius laikytis išmintingo ir taupaus gyvenimo būdo, padėsime pasauliui pripažinti, kad bet kuris žmogus, pagonis ar ne, yra mūsų puikiosios Žemės savastis. Esame įsitikinę, kad gyventi teikiantį pasitenkinimą ir prasmingą gyvenimą ir kartu užtikrinti tokį patį ateities kartoms įmanoma tik tada, kai visa Žemė yra sveika. Todėl mes ir asmeniškai, ir kaip sambūriai, ir kaip visuotinės visuomenės nariai sieksime stiprinti mūsų Žemės, jos vandenų, oro, sausumos ir viso gyvastingumo sveikatą dabar ir ateityje.
2015 metų Žemės diena